ISTORIJA

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia niekuomet nebuvo paprasti maldos namai.
Įkurta kaip Kauno miesto parapijos bažnyčia, vėliau ji tapo dekanato, vyskupijos, arkivyskupijos ir metropolijos centru.
Šios šventovės istorija glaudžiai susipina su Kauno miesto, Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir visos Lietuvos valstybingumo istorija.

BAŽNYČIOS ĮSTEIGIMAS

Anuomet parapinę Kauno Šv. Petro bažnyčią įsteigė Vytautas Didysis. Tai buvo viena iš trijų ir pati svarbiausia katalikų šventovė Kaune (kitos dvi – Šv. Mikalojaus ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų arba Vytauto Didžiojo)). Steigimo dokumentai nėra išlikę, bet 1413 m. bažnyčia jau turėjo stovėti, nes Vilniaus vyskupas Mikalojus 1413 m. balandžio 22 d. suteikė jai atlaidus. Tai yra seniausia dokumentais patvirtinta Kauno parapinės bažnyčios egzistavimo data. Apie 1430 m. Vytautas bažnyčiai suteikė fundaciją, t. y. aprūpino ją pajamomis. Parapijos bažnyčia rūpinosi ir kiti LDK valdovai: Aleksandras, Žygimantas Senasis, Zigmantas Vaza, Jonas Kazimieras Vaza, Stanislovas Augustas Poniatovskis, taip pat didikai, vietos bajorai ir paprasti miestiečiai.

SVARBOS AUGIMAS

Ilgainiui Kaunas tapo svarbiu religiniu centru. Lietuvoje gausėjant parapijų, XVII a. pradžioje parapinė Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia tapo Vilniaus vyskupijos Kauno dekanato centru (8). XVII a. pirmojoje pusėje bažnyčia pagaliau baigta mūryti, bet šventovė vėl nukentėjo 1655 m. Kauną užėmus Maskvos, o 1707 m. – Švedijos kariuomenei, taip pat 1732 m. miestą nusiaubus gaisrui. Bažnyčia visiškai suremontuota ir dabartinį interjero vaizdą įgavo tik XVIII a. antrojoje pusėje. 1775–1781 m. parapinė Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo išskirta iš kitų Vilniaus vyskupijos šventovių – ji trumpam tapo Trakų sufraganijos centru ir kolegine parapine bažnyčia.

Nuo 1509 m. iki XVIII a. pabaigos prie parapijos veikė mokykla, kelios vargšams skirtos prieglaudos. Bažnyčioje pamokslai buvo sakomi ir meldžiamasi lotynų, lenkų ir lietuvių kalbomis.

ŽEMAIČIŲ VYSKUPIJOS CENTRAS

Rusijos imperijos laikotarpiu Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje buvo kryptingai sunkinama: mažinamas parapijų ir vienuolynų skaičius, varžoma jų veikla ir sielovada. Caro valdžios nurodymu 1808 m. Kauno parapinė bažnyčia buvo perduota iš Vilniaus atkeltiems augustinų vienuoliams.

Pagal 1848 m. Rusijos konkordatą su Vatikanu pertvarkius Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų administracinį suskirstymą, Kauno dekanatas atsidūrė Žemaičių vyskupijos teritorijoje. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia, siekdama dar labiau kontroliuoti ir atitraukti nuo tikinčiųjų vyskupą Motiejų Valančių, Žemaičių vyskupijos centrą 1864 m. savavališkai perkėlė iš Varnių į Kauną. Popiežius Leonas XIII šį perkėlimą oficialiai pripažino tik 1883 m., o katedros titulas šventovei suteiktas tik 1895 metais. Taip Kauno Šv. Petro ir Pauliaus parapinė bažnyčia tapo svarbiausia Žemaičių vyskupijos šventove – katedra su vyskupo sostu.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA IR MAŽOJI BAZILIKA

Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma valstybe, Katalikų Bažnyčios padėtis labai pagerėjo. 1921 metais, minint Žemaičių vyskupijos įkūrimo 500 metų sukaktį, popiežius Benediktas XV Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą. Šiuo garbės titulu pagerbiamos iškiliausios katalikų šventovės, pabrėžiant jų svarbą ir ypatingą ryšį su Apaštalų Sostu ir Visuotine Bažnyčia.

LIETUVOS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS ŠIRDIS

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule Lituanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir suskirstė ją į penkias vyskupijas. Kadangi Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, ši Kauno bažnyčia tapo ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir visos Lietuvos bažnytinės provincijos svarbiausia šventove – arkikatedra su arkivyskupo metropolito sostu. Šia bule pirmąkart nuo karaliaus Mindaugo laikų įteisinta Katalikų Bažnyčios Lietuvoje nepriklausomybė nuo kitų šalių įtakos ir tiesioginis ryšys su Šventuoju Sostu.

BAŽNYČIA SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS

Katalikų Bažnyčiai ir Kauno arkikatedrai sovietinė okupacija buvo vienas tamsiausių laikotarpių – nacionalizuotas Bažnyčios turtas, dvasininkai ir tikintieji sekami ir persekiojami, trukdoma sielovada, katechizacija, trikdoma kasdienė dvasinė veikla. Nepaisant to, Kauno arkikatedra bazilika išliko svarbiausiu tikėjimo židiniu ir pavyzdžiu kitoms šventovėms. Iš uždarytų Kauno šventovių čia buvo atvežti malonėmis garsėję kūriniai – Pažaislio Gražiosios Meilės Motinos paveikslas (XVII a. I p.) ir Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra (XVIII a. pab.?) iš Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios. Po Nepriklausomybės atkūrimo jie sugrįžo į savas šventoves.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA

1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, Kauno arkikatedra išgyvena naują pakilimo laikotarpį. Joje dažnai pradedami ne tik svarbiausi religiniai, bet ir tautiniai, visuomeniniai, valstybiniai renginiai. 1991 m. gruodžio 24 d. pal. popiežius Jonas Paulius II apaštalinėmis konstitucijomis Rerum profecto ir Quo efficacius visą dabartinę Lietuvos teritoriją perskirstė į dvi savarankiškas – Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas. Kauno arkikatedra tapo Kauno bažnytinės provincijos, apėmusios Kauno arkivyskupiją, Telšių, Vilkaviškio ir vėliau – Šiaulių vyskupijas, centru.

1993 m. rugsėjo 6 d. savo kelionės po Lietuvą metu Kauno arkikatedroje bazilikoje meldėsi šventasis popiežius Jonas Paulius II. Jo vizitas įamžintas atminimo lentoje, esančioje šventovės gale, ant kolonos priešais šoninį įėjimą (arch. Regina Žukauskienė, skulpt. Vytautas Narutis). 2007 m. Kauno arkikatedra bazilika tapo kuriamo Jono Pauliaus II piligrimų kelio dalimi.

2018 m. rugsėjo 23 d. popiežius Pranciškus savo kelionės po Lietuvą metu po šv. Mišių Santakoje, Kauno arkikatedroje bazilikoje meldėsi ir susitiko su dvasininkais, pašvęstaisias bei seminaristais.

2000 m. birželio 1 d. arkikatedroje pradėtas Lietuvos II Eucharistinis kongresas (7), vykęs Kaune keturias dienas, atgaivinęs sovietmečiu nutrauktą Eucharistinių kongresų tradiciją ir apvainikavęs Didžiojo krikščionybės jubiliejaus šventimą Lietuvoje. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo pradėtas ir užbaigtas Kauno arkivyskupijos II sinodas, kurio parengiamieji darbai vyko nuo 2003 m., o baigiamasis susirinkimas surengtas 2007 m. spalio 20–21 d. Šio sinodo nutarimai atnaujino Kauno arkivyskupijos gyvenimą ir nubrėžė ateities gaires keliems dešimtmečiams į priekį. 2010-aisiais, švenčiant Kunigų metus, Kauno arkikatedroje surengtas metropolijos kunigų simpoziumas. Šioje šventovėje buvo pagerbtos po Lietuvą keliavusios Šv. Kūdikėlio Jėzaus relikvijos bei sutikta tarptautinės akcijos už meilės ir gyvybės civilizaciją piligrimė – Čenstakavos Dievo Motinos ikonos kopija.

Gausiai tikinčiųjų ir miesto svečių lankomoje Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingai švenčiamos didžiosios Katalikų Bažnyčios ir visos valstybės šventės. Svarbiausioje miesto, arkivyskupijos ir visos metropolijos šventovėje užbaigiamos pastarąjį dešimtmetį rengiamos įspūdingos tikinčiųjų procesijos miesto gatvėmis (Didįjį penktadienį einant Kryžiaus kelią ir per Devintines – procesiją su Švč. Sakramentu).

© Tekstas dr. Rimos Valinčiūtės-Varnės, 2013