Švenčiausiojo Sakramento adoracija

Švenčiausiojo Sakramento adoracija vyksta:

• Arkikatedros Švč. Sakramento koplyčioje
  kiekvieną dieną 9.00 val. iki 18 val.
  


• Švenčiausiojo Sakramento (Studentų) bažnyčios koplyčioje (Vilniaus g. 29)
  nuolat, visą parą (išskyrus šv. Mišių metą)

VIEŠPATĮ JĖZŲ, pasilikusį su mumis Švenčiausiajame Sakramente, garbiname TYLIA MALDA.

Tikintieji, galintys skirti laiko adoracijai, kviečiami kreitis į koordinatorę.

Adoracijos koordinatorė – ses. Aloyza, tel. 8 617 71957, el. p. aloyzasje@gmail.com.

Ką Bažnyčia skelbia adoruodama Švč. Sakramentą?

Išreikšdama savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, Bažnyčia skelbia tokią eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę: Kristaus buvimas šiame Sakramente išplaukia iš šv. Mišių aukos ir siekia sakramentinės bei dvasinės bendrystės, kad malda prieš šiame Sakramente esantį Viešpatį būtų galima papildyti vienybę su Kristumi, kuri yra pasiekiama priimant šv. Komuniją.

Adoracija tik pratęsia Velykų slėpinio šventimą, kuriame prisikėlęs Viešpats duoda savo Kūno nariams gyvybę taip, kad jie gali pagilinti savo tikėjimą, viltį ir meilę ir tapti auka, įgalinančia juos dalyvauti Bažnyčios ir pasaulio užtarime pas Kristų. Savo eucharistiniu buvimu Kristus slėpiningu būdu lieka tarp mūsų kaip Tas, kuris mus pamilo ir paaukojo save už mus (Gal 2, 20).

Pagrindiniai Švenčiausiojo Sakramento adoracijos tikslai: išpažinti tikėjimą Švenčiausiame Sakramente esančiu gyvuoju Kristumi; pratęsti pagarbą Dievui, kurią šv. Mišiose drauge su Kristaus auka teikiame Šventojoje Dvasioje.

Švč. Sakramento adoracijos ištakos

Eucharistija – tai pirmiausia Kristaus auka, kurioje krikščionys dalyvauja švęsdami liturgiją ir priimdami šv. Komuniją. Tačiau nuo pirmųjų amžių ši liturginė veikla buvo įvairiais būdais pratęsiama, nes po Eucharistijos šventimo ne visa Eucharistinė duona būdavo priimama. Pagrindinė šios praktikos priežastis buvo ta, jog Švenčiausiasis Sakramentas po Mišių buvo paliekamas ligoniams ir saugomas bažnyčiose nepaprastoje pagarboje.

XI a. Berengarijui Tursiečiui platinant mokymą, kuris neigė realų Kristaus buvimo Eucharistijoje, krikščionys ėmė ginti savo tikėjimą Viešpaties buvimu Eucharistijoje. Amžiaus pabaigoje tuo metu labai įtakingi Kliuni vienuolynai įvedė ir paskleidė liturginį nusilenkimą prieš Eucharistiją ir tabernakulį. Laterano IV suvažiavimas priėmė nutarimus dėl pagarbaus Eucharistijos laikymo po Mišių, nurodydamas, kad ji turi būti laikoma puošniai įrengtame, rakinamame tabernakulyje. Tiesa, tuo metu jie buvo nešiojami. Po Tridento susirinkimo susiformavo paprotys tabernakulį įrengti ant pagrindinio altoriaus, nes iki tol eilėje bažnyčių jis buvo laikomas ant specialaus šoninio altoriaus, dažnai šoninėje koplyčioje. Viduramžiais gimė troškimas Ostiją pagarbinti tuoj po konsekracijos, o taip pat išreikšti išskirtinį pamaldumą, išstatant ją adoracijai tarp kelerių celebruojamų Mišių. Reformacijos laikais ši praktika tarnavo kaip kontrreformacinė pastanga. Baroko laikais Švenčiausiojo Sakramento garbinimas adoracija jau buvo paplitęs visuotinai, o puošnumu ir prabanga spindintys tabernakuliai kreipė tikinčiuosius į išorinio garbinimo kulto didingumą.